Kartais viskas pasikeičia staiga. Dar prieš kelis mėnesius mama gyveno viena. Pati išsivirdavo kavos, susitvarkydavo namus. Tada ji nukrenta ir susilaužo šlaunikaulį. Tėtį ištinka insultas. Iki tol gana savarankiškai gyvenęs žmogus netikėtai patenka į ligoninę, o po gydymo tampa aišku, kad grįžti į ankstesnį gyvenimą savarankiškai jam nepavyks.
Kita šeima iki šio taško prieina kitu keliu – kai sveikata blogėja palaipsniui. Iš pradžių senjorui dar pakanka nedidelės pagalbos, tačiau laikui bėgant atsiranda vis daugiau ženklų, kad vienam gyventi darosi nesaugu. Jis pradeda painioti vaistus, sunkiau juda. Ypač sukrečia pavieniai įvykiai: nukritęs kelias valandas negali atsikelti, vos nesukelia gaisro, nes pamiršta išjungti viryklę, arba išėjęs į kiemą pasimeta aplinkoje ir nežino, kaip grįžti namo.
Abiem atvejais šeima galiausiai atsiduria labai panašioje situacijoje: tampa aišku, kad žmogui reikia daugiau priežiūros, nei artimieji gali užtikrinti patys.
Ir tada kyla klausimas: ką daryti toliau?
Kai po ligoninės tampa aišku, kad žmogus namo grįžti negalės
Po staigaus sveikatos pablogėjimo senjoras dažnai pirmiausia patenka į ligoninę. Aktyvaus gydymo metu šeima ne visada iš anksto žino, kada žmogus bus išrašytas. Jeigu aktyvaus gydymo jau nebereikia, tačiau žmogus išlieka labai nesavarankiškas ir jam būtina nuolatinė sveikatos priežiūros specialistų pagalba, gydytojas gali skirti palaikomąjį gydymą ir slaugą ligoninėje.
Ši paslauga skirta žmonėms, kuriems aktyvaus gydymo nebereikia, tačiau dėl sveikatos būklės būtina nuolatinė medicinos specialistų priežiūra. Valstybės lėšomis apmokama iki 120 tokios slaugos lovadienių per metus, skaičiuojant nuo gydymo pradžios datos. Kiek žmogus faktiškai gydomas, priklauso nuo jo būklės.
Pirmosios savaitės slaugos ligoninėje šeimai dažnai suteikia šiek tiek laiko atsikvėpti. Artimasis yra prižiūrimas, o sprendimo, kas bus toliau, dar nereikia priimti tą pačią dieną.
Tačiau likus mėnesiui ar dviem iki numatomos slaugos pabaigos atsiranda vis daugiau nerimo. Kas bus po to?
Senjoras vis dar nevaikšto. Vienas neatsikelia iš lovos. Jam reikia pagalbos prausiantis, rengiantis, naudojantis tualetu ar valgant. Dėl demencijos jo negalima saugiai palikti vieno.
Artimieji supranta, kad namuose tokios priežiūros užtikrinti negalės. Jie turi darbus, savo šeimas ir negali būti šalia 24 valandas per parą.
Tada prasideda skambučiai į senelių namus. Ir labai dažnai šeima išgirsta tą patį: „Laisvų vietų nėra.“
Vienoje įstaigoje eilė pusei metų. Kitoje – dar ilgesnė. Trečia žmogaus nepriima dėl jo sveikatos būklės. Ketvirta teoriškai tiktų, tačiau nėra aišku, ar ir kada joje apskritai atsiras vieta.
Tada paaiškėja, kad surasti senelių namus nėra tas pats, kas internete rasti jų sąrašą.
Kitas scenarijus – žmogus dar gyvena namuose, bet palikti jo vieno darosi nesaugu
Ne visada sprendimo reikia po ligoninės. Kartais šeima pokyčius mato pastaruosius kelis mėnesius ar net kelerius metus – sveikata prastėja.
Iš pradžių dukra nuperka maisto. Sūnus sutvarko vaistus. Artimieji dažniau paskambina, užsuka po darbo, padeda nusiprausti ar nuveža pas gydytoją. Tačiau pagalbos palaipsniui reikia vis daugiau.
Ribą dažnai parodo konkretus įvykis. Senjoras nukrenta ir kelias valandas negali atsikelti. Pamiršta išjungti viryklę. Supainioja vaistus. Išeina iš namų ir neberanda kelio atgal. Naktį atsikėlęs nebesupranta, kur yra.
Tada šeima turi sau atsakyti ne į klausimą, ar žmogui „dar kažkaip pavyksta gyventi namuose“, o į daug svarbesnį: ar jį vis dar saugu palikti vieną?
Pirmiausia vertinkite ne diagnozę, o žmogaus savarankiškumą
Diagnozė pati savaime nepasako, kiek priežiūros žmogui reikia. Du žmonės po insulto gali būti visiškai skirtingo savarankiškumo. Tas pats galioja sergant demencija, Parkinsono liga ar turint kitų judėjimo bei pažintinių funkcijų sutrikimų.
Todėl pirmiausia verta atsakyti į labai praktiškus klausimus:
- Ar žmogus pats atsikelia iš lovos?
- Ar gali saugiai vaikščioti?
- Ar savarankiškai nueina į tualetą?
- Ar gali nusiprausti ir apsirengti?
- Ar pats pavalgo ir atsigeria?
- Ar tinkamai ir laiku vartoja vaistus?
- Ar orientuojasi savo aplinkoje?
- Ar supranta kasdienius pavojus?
- Ar nukritęs sugebėtų išsikviesti pagalbą?
- Ar saugu jį palikti vieną kelioms valandoms arba nakčiai?
Vienam žmogui gali pakakti pagalbos apsiperkant, gaminant maistą ar tvarkant namus. Kitam jau reikės pagalbos prausiantis, rengiantis, judant ir naudojantis tualetu.
Jeigu žmogaus dėl fizinio nesavarankiškumo, demencijos ar kitų sutrikimų nebegalima saugiai palikti vieno, reikia vertinti ne pavienę paslaugą, o visą tolesnės priežiūros modelį.
Ar žmogų dar galima prižiūrėti namuose?
Senelių namai nėra vienintelis sprendimas.
Jeigu senjoras gali saugiai likti savo namuose, galima derinti artimųjų ar samdomo žmogaus pagalbą, socialines paslaugas, dienos socialinę globą, integralią pagalbą ar ambulatorines slaugos paslaugas namuose.
Tačiau vertinant šį variantą yra vienas esminis klausimas: kas bus su žmogumi tuo metu, kai pagalbą teikiančio specialisto šalia nebus?
Kelios valandos pagalbos per dieną nėra tas pats, kas nuolatinė priežiūra. Jeigu žmogaus nebegalima saugiai palikti vieno, o šeima negali užtikrinti likusio priežiūros laiko, reikia ieškoti kito sprendimo. Būtent tuomet senelių namai tampa realia alternatyva.
Apie tai, kuo skiriasi senelių namai, slaugos ligoninė ir priežiūra namuose bei kaip suprasti, kuris variantas tinkamiausias, skaitykite straipsnyje „Globos namai, slaugos ligoninė ar priežiūra namuose: kaip pasirinkti?“.
Senelių namų sąrašas nėra tas pats, kas realiai prieinama vieta
Internete galima rasti daugybę senelių namų. Tačiau žmogui, kuriam vietos reikia per artimiausią mėnesį ar du, vien įstaigų sąrašas problemos neišsprendžia.
Vieni senelių namai gali puikiai tikti pagal vietovę, aplinką ir kainą, tačiau neturėti laisvų vietų artimiausius kelerius metus. Kiti gali turėti laisvą vietą, tačiau nepriimti žmogaus dėl jo būklės ar didelio priežiūros poreikio. Treti gali netikti žmogui, sergančiam pažengusia demencija. Dar kiti gali būti tinkami pagal priežiūros lygį, tačiau būti per toli nuo šeimos.
Todėl svarbiausias klausimas nėra: „Kokie senelių namai yra Lietuvoje?“
Svarbiausias klausimas: „Kurie senelių namai tinka būtent mano artimajam ir realiai gali jį priimti tada, kada mums reikia?“ Tai du visiškai skirtingi dalykai.
Kodėl savarankiška senelių namų paieška užima tiek daug laiko?
Dažniausiai šeima pradeda nuo „Google“. Susiranda įstaigas ir pradeda skambinti.
Vienur vietų nėra. Kitur eilė ilga. Dar kitur reikia iš naujo papasakoti visą žmogaus situaciją: diagnozes, ar jis vaikšto, ar pats valgo, ar naudojasi tualetu, ar serga demencija, ar yra gulintis. Tada skambinama kitai įstaigai ir visa istorija pasakojama dar kartą.
Po keliolikos skambučių pradeda maišytis:
Kas priima gulintį žmogų? Kas dirba su demencija sergančiais senjorais? Kas liepė paskambinti po mėnesio? Kur eilė keliems mėnesiams, o kur – keleriems metams? Kurios įstaigos iš tiesų atrodo tinkamos, o kurios tiesiog turi laisvą lovą?
Ir visa tai daroma tuo pat metu dirbant, rūpinantis savo šeima ir išgyvenant dėl artimo žmogaus sveikatos.
Todėl efektyvi paieška prasideda ne nuo klausimo: „Kam dar paskambinti?“ Ji prasideda nuo tikslaus žmogaus situacijos įvertinimo.
Reikia žinoti jo sveikatos būklę, judėjimo galimybes, savarankiškumą, pažintines funkcijas, reikalingos priežiūros apimtį, pageidaujamą vietovę ir terminą, iki kurio reikia rasti vietą.
Tik tada galima ieškoti ne visų senelių namų iš eilės, o tų, kurie realiai tinka konkrečiam žmogui.
Artėja slaugos pabaiga, o kur artimasis gyvens toliau – dar neaišku?
Artimo.lt įvertina žmogaus situaciją ir atlieka tikslinę senelių namų paiešką pagal jo būklę, poreikius, pageidaujamą vietovę ir terminą. Dėl vietos paieškos galite susisiekti su Artimo.lt.
Neatidėkite dokumentų iki paskutinės savaitės
Kita dažna problema – šeima pradeda ieškoti vietos, tačiau tik vėliau paaiškėja, kad trūksta dalies reikalingų dokumentų.
Nebūtina iš anksto išmanyti viso proceso. Svarbiausia pirmiausia susirinkti tai, ką jau turite.
Artimo.lt pradeda nuo dokumentų situacijos patikrinimo: peržiūrime, kokius dokumentus žmogus jau turi, ko dar trūksta ir kokių veiksmų reikės toliau.
Tuomet sudėliojame konkrečią seką: ką reikia padaryti dabar → ko reikės palaukti → ką tuo metu galima tvarkyti lygiagrečiai → koks bus kitas žingsnis.
Įvertinama, kiek atskiri etapai gali užtrukti ir kur yra galimybių išvengti nereikalingo laukimo. Tikslas nėra šeimai pateikti dar vieną ilgą dokumentų ir institucijų sąrašą. Tikslas – kad žmogus aiškiai žinotų: ką turiu padaryti, kur turiu kreiptis ir kas bus po to.
O jeigu mama ar tėtis kategoriškai nenori į senelių namus?
Tai viena sunkiausių šio sprendimo dalių. Artimasis gali visą gyvenimą kartoti: „Į senelių namus aš niekada nevažiuosiu.“ Ir šeima tą puikiai žino. Todėl kartu su klausimu „kur žmogus gyvens?“ atsiranda kitas: „Kaip aš jam tai pasakysiu?“
Ypač sunku, kai dėl demencijos žmogus pats nebeįvertina savo būklės. Jam gali atrodyti, kad jis puikiai susitvarko, nors šeima jau mato, kad palikti jį vieną tapo nesaugu.
Tokioje situacijoje šeimai tenka vienu metu saugoti žmogaus orumą ir priimti sprendimus dėl jo saugumo. Tai nėra vien administracinė problema. Todėl visiškai normalu, kad senelių namų paiešką lydi kaltė, abejonės, baimė ir klausimas, ar tikrai darote teisingai. Tačiau vienas dalykas turėtų būti vertinamas labai praktiškai: ar dabartinė priežiūros sistema žmogui yra saugi ir ar šeima gali ją išlaikyti ilgą laiką?
Kada pradėti ieškoti senelių namų?
Jeigu jau matote, kad po slaugos senjoras savarankiškai grįžti namo negalės, nelaukite paskutinių savaičių.
Jeigu žmogus dar gyvena namuose, tačiau jo savarankiškumas pastebimai mažėja, nelaukite kito kritimo ar kito pavojingo įvykio, kad pradėtumėte domėtis galimybėmis.
Vietos senelių namuose paieška nėra įsipareigojimas rytoj žmogų ten išvežti. Tai pasiruošimas. Kuo anksčiau žinote, kokios įstaigos tinka, kur yra eilės, kokius dokumentus jau turite ir ko dar trūksta, tuo mažesnė tikimybė, kad sprendimus teks priimti paskutinę minutę.
Ką padaryti dabar?
Jeigu nežinote, nuo ko pradėti, pradėkite nuo penkių dalykų:
- Įvertinkite žmogaus savarankiškumą.
Ką jis dar gali atlikti pats ir kur jau būtina kito žmogaus pagalba?
- Įvertinkite, ar žmogų saugu palikti vieną.
Ne teoriškai, o realiai – dieną, naktį ir nenumatytoje situacijoje.
- Įvertinkite šeimos galimybes.
Kas ir kiek laiko realiai gali rūpintis žmogumi? Ar toks modelis įmanomas ne savaitę, o mėnesius?
- Pasirūpinkite dokumentais iš anksto.
Jų tvarkymas gali užtrukti, todėl tinkamai paruošti dokumentai padeda sutaupyti laiko ir greičiau pereiti prie apgyvendinimo.
- Jeigu tikėtina, kad reikės senelių namų, pradėkite ieškoti tinkamos vietos iš anksto.
Svarbiausia nelaukti momento, kai dabartinis sprendimas jau baigėsi, o naujo dar nėra.
Jums nereikia viso šio proceso išsiaiškinti patiems
Kai senjoras praranda savarankiškumą, jo šeimai vienu metu tenka suprasti sveikatos ir socialinės globos sistemą, ieškoti įstaigų, tikrinti laisvas vietas, aiškintis dokumentus ir priimti emociškai sunkius sprendimus.
Artimo.lt padeda visą šį procesą susisteminti.
Pirmiausia įvertiname senjoro būklę, savarankiškumą, priežiūros poreikius, pageidaujamą vietovę ir tai, iki kada reikia rasti sprendimą.
Tuomet patikriname turimus dokumentus, parodome, ko trūksta, ir sudėliojame konkrečią veiksmų seką.
Galiausiai atliekame tikslinę senelių namų paiešką – ieškome ne bet kokios laisvos vietos, o įstaigų, kurios tinka konkrečiam žmogui ir turi realią galimybę jį priimti.
Vietoje dešimčių klausimų – „Kur skambinti? Kas priims? Ar šie senelių namai tikrai tinkami mano mamai? Kokių dokumentų trūksta? Ką turiu padaryti pirmiausia? Ar suspėsime iki slaugos pabaigos?“ – šeima gauna konkretų planą, ką daryti toliau.
